Šiuolaikiniame nuolatinio skubėjimo ir informacijos pertekliaus pasaulyje vis dažniau patiriama, nors neretai nepastebima socialine problema, tampa vienišumas. Ypač jis paliečia vyresnio amžiaus žmones. Lietuvoje tūkstančiai vyresnio amžiaus žmonių dienas leidžia tyloje, laukdami ne naujų daiktų, o paprasto pokalbio. Savanorystė šioje srityje yra ne tik socialinė pagalba, bet ir prasmingas ryšys, suartinantis žmones bei pripildantis jų kasdienybę šilumos ir žmogiško artumo. Kaip socialinė darbuotoja, dirbanti Marijampolės socialinės pagalbos centre Pagalbos namuose skyriuje, kasdien matau, kokią didelę vertę kuria neatlygintina pagalba – savanorystė. Tai veikla, paremta žmogiškumu, atjauta ir nuoširdžiu noru padėti kitam be finansinio atlygio. Nors dažnai atrodo, kad tai tik nedidelis indėlis, iš tiesų savanorystės nauda yra kur kas gilesnė ir platesnė – ji paliečia ne tik konkretų žmogų, bet ir visą bendruomenę. Neatlygintina pagalba ypač svarbi senyvo amžiaus žmonėms, asmenims su negalia ar tiems, kurie susiduria su socialine atskirtimi. Daugeliui jų kasdieniai darbai tampa iššūkiu, o socialiniai ryšiai – riboti. Tokiose situacijose savanoris tampa ne tik pagalbininku buityje ar kasdienėse veiklose, bet ir svarbiu emociniu ramsčiu. Tai žmogus, kuris randa laiko pabendrauti, išklausyti, pasidalinti šypsena ar geru žodžiu. Tokie paprasti, bet nuoširdūs veiksmai suteikia saugumo jausmą, stiprina pasitikėjimą aplinkiniais. Reguliarus bendravimas, dėmesys ir išklausymas teigiamai veikia pagalbos gavėjų savivertę, emocinę savijautą bei mažina vienišumo jausmą.
Savanorystė taip pat prisideda prie bendruomeniškumo stiprinimo. Kai žmonės padeda vieni kitiems, kuriasi tarpusavio pasitikėjimas, supratimas ir solidarumas. Bendruomenė tampa atviresnė, jautresnė silpnesniems jos nariams, o socialinės problemos sprendžiamos ne tik institucijų, bet ir pačių žmonių pastangomis. Savanorystė yra naudinga ne tik pagalbos gavėjams, bet ir patiems savanoriams. Savanoriaujant atrandama gyvenimo išmintis, ugdoma kantrybė ir platesnis požiūris į pasaulį, stiprėja emocinis intelektas bei prasmingumo jausmas. Suvokimas, kad tavo skirta valanda gali tapti šviesiausiu kito žmogaus dienos momentu, dovanoja gilų vidinį pasitenkinimą ir tylų džiaugsmą. Mokėjimas išklausyti ir suprasti kito skausmą yra viena vertingiausių savybių. Ji suteikia galimybę augti kaip asmenybei, ugdyti empatiją, atsakomybę, kantrybę bei bendravimo ir problemų sprendimo įgūdžius. Savanoriai dažnai susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurios praplečia akiratį ir padeda geriau suprasti kitus žmones bei save. Įgyta patirtis neretai praverčia tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime, ypač tiems, kurie sieja savo ateitį su socialine, sveikatos ar švietimo sritimi. Svarbu pabrėžti, kad savanoriauti gali ir yra laukiami visi – moksleiviai, studentai ir suaugusieji. Kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus ar patirties, gali rasti sau tinkamą savanorystės formą ir prisidėti pagal savo galimybes. Jaunesniems – tai puiki proga ugdyti socialinius įgūdžius ir pilietiškumą, studentams – kaupti vertingą patirtį, o suaugusiesiems – prasmingai įprasminti savo laiką ir žinias. Visi į savanorystės veiklas įsitraukę asmenys prisideda prie socialinių problemų sprendimo.
Apibendrinant galima teigti, kad savanorystė, kaip neatlygintinos pagalbos forma socialiniame darbe, yra reikšmingas visuomeninis reiškinys, prisidedantis prie socialinės atskirties mažinimo, pažeidžiamų žmonių gyvenimo kokybės gerinimo ir tvirtesnių, jautresnių bendruomenių kūrimo.
Pagalbos namuose skyriaus socialinė darbuotoja Ilona Subačienė
