Vaikui augti šeimoje – saugioje, stabilioje, palaikančioje – yra tai, ko labiausiai reikia, kai jis negali augti su biologiniais tėvais. Lietuvoje vaikų globos sistema keičiasi ir stiprėja, tačiau viena problema išlieka ypač aštri: trūksta budinčių ir nuolatinių globotojų. Didžiausias poreikis – vyresniems nei 10 metų vaikams, kuriems šeimos dažnai surasti sunkiausia.
Būtent į šį iššūkį Marijampolėje atsakoma konkrečiu veiksmu. Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkės kartu su Marijampolės socialinės pagalbos centru ėmėsi bendro darbo, kad ne tik suprastų situaciją, bet ir padėtų rasti praktiškus sprendimus. Paprastai tariant – siekiama aiškiai atsakyti į klausimus: kas žmones skatina tapti globotojais, kas padeda jiems neperdegti ir išlikti globos kelyje, ir ko trūksta, kad daugiau šeimų ryžtųsi šiam žingsniui.
Šis darbas vykdytas Marijampolės savivaldybėje įgyvendinant paprojektį „Globos centruose teikiamų paslaugų poreikis ir kokybė“, kuris buvo dalis projekto „Marijampolės kolegijos reorganizavimas siekiant užtikrinti kokybišką studijų procesą“ (2025-03-14 įsakymas Nr. 4I-790). Tyrimą vykdė MRU mokslininkės – projekto vadovė doc. dr. Raminta Bardauskienė, prof. dr. Jolanta Pivorienė ir lektorė Aušra Kupčinskienė, o partneris – Marijampolės socialinės pagalbos centras. Svarbiausia, kad šis darbas nebuvo „apie globą iš tolo“. Tyrėjai ir praktikai dirbo kartu: kartu rengė klausimus, aptarinėjo situacijas, nuolat konsultavosi, o išvadas planuoja paversti konkrečiomis priemonėmis ir rekomendacijomis, kurias galima taikyti savivaldybėje.
Kad vaizdas būtų kuo tikroviškesnis, buvo kalbėtasi ir su bendruomene, ir su pačiais globotojais. Viena dalis žmonių atsakė į apklausą apie tai, kaip jie vertina globą ir kas juos paskatintų (ar sulaikytų). Kita dalis – esami ir buvę globotojai – pasidalijo savo patirtimi, kas jiems buvo sunkiausia, kas padėjo, ir ko labiausiai pritrūko. Rezultatai parodė svarbų dalyką: dauguma gyventojų globą vertina teigiamai ir supranta jos prasmę, tačiau šis palankumas ne visada virsta sprendimu globoti.
Kodėl? Dažniausiai žmones sustabdo ne priešiškumas ar abejingumas, o paprasti, žmogiški dalykai: per mažai aiškios informacijos, daug nežinomybės ir nemažai baimių. Žmonės nerimauja, ar susitvarkys su prisirišimu ir galimu išsiskyrimu, ar supras vaiko elgesį, ypač jei vaikas patyrė traumų, kiek laiko truks globa ir kokia bus atsakomybė. Tyrimas atskleidė ir dar vieną kliūtį – daliai visuomenės vis dar neaišku, kuo skiriasi budintis ir nuolatinis globotojas, o globa kartais painiojama su įvaikinimu. Tai reiškia, kad vienas iš svarbiausių žingsnių – aiškus, paprastas ir patikimas informavimas.
Kalbant su globotojais, ryškiai išryškėjo, kas iš tiesų motyvuoja. Dažniausiai žmonės globoti ryžtasi dėl noro padėti vaikui, dėl vertybių, šeimos susitarimo, prasmės ir pašaukimo jausmo. Kai kuriems svarbus ir stabilumas – kompensacijos bei aiškios finansinės sąlygos. Tačiau vien noro neužtenka, jei globotojas lieka vienas su sunkumais. Ilgalaikiam globos tęstinumui labai svarbu, kad būtų „atramos taškai“: specialistai, kurie pasiekiami ir palaiko, reali pagalba kasdienybėje, ir jausmas, kad vaiko situacija gerėja. Tuo tarpu globos nutraukimo riziką didina perdegimas, per maža psichologinė parama, vidiniai šeimos sunkumai ir atokvėpio paslaugų trūkumas.
Tyrimas išskyrė keturias sritis, kuriose pokyčiai duotų didžiausią naudą. Pirmoji – komunikacija: žmonėms reikia aiškaus, empatiško ir nuoseklaus paaiškinimo, kas yra globa, kaip viskas vyksta, kur kreiptis, ko tikėtis ir kokią pagalbą globotojas gaus. Labai veikia tikros istorijos – globotojų patirtys, kurios padeda „nuleisti“ globą į realų, suprantamą lygmenį. Antroji – sistemos tobulinimas: kai procesai per sudėtingi ar lėti, globotojams kyla papildomas stresas, todėl paprastesnės procedūros ir greitesnė reakcija tiesiogiai didintų saugumo jausmą. Trečioji – mokymai: jie turi būti praktiški, aktualūs ir nuolat atnaujinami, kad globotojai jaustųsi pasiruošę kasdienėms situacijoms, ypač kai vaikas turi trauminių patirčių. Ketvirtoji – bendradarbiavimas: kuo geriau tarpusavyje „susikalba“ globos centrai, savivaldybė, mokykla, sveikatos priežiūra ir socialinės paslaugos, tuo mažesnė rizika, kad globotojas liks vienas.
Šis projektas svarbus dar ir tuo, kad jo įžvalgos grįžta į švietimą. Tyrimo patirtys ir rezultatai integruojami į socialinio darbo studijų turinį, kad studentai mokytųsi spręsti realius atvejus, suprastų šiandienos vaikų globos iššūkius ir būtų pasirengę dirbti bendruomenėje bei kartu su skirtingų sričių specialistais. Taip universitetas tampa ne tik stebėtoju, bet ir aktyviu sprendimų kūrėju, o savivaldybė gauna aiškias, pritaikomas rekomendacijas, kurios gali būti naudojamos čia pat – paslaugų organizavime, komunikacijoje su bendruomene ir globotojų palaikymo sistemoje.
